Download Raymund.Mood.-.Gyvenimas.po.gyvenimo.1991-krantai PDF

TitleRaymund.Mood.-.Gyvenimas.po.gyvenimo.1991-krantai
File Size468.3 KB
Total Pages17
Document Text Contents
Page 1

E A Y M U N D MOOD

Gyvenimas po gyvenimo

1991 m.

Page 2

Tai knyga bestseleris. Joje aprašoma žmonių, patyrusių kUni-

kinę mirti, pasakojimai. Jie tikri, panaSūs, telkiantys daug peno

apmąstymams apie gyvenimo po mirties fenomeną. Leidinys pa­

ruoštas pagal rankraštini knygos „Gyvenimas po gyvenimo" verti­

mą iš anglų kalbos ir jos sutrumpintą publikaciją žurnale „Ame­

rika".

Į ž a n g a
Man teko garbė knygą „Gyvenimas po gyveninio" skaityti rank­

raštiniame variante. Džiaugiuosi, kad jaunas nsoksiininkas surinko
duomenų ic savo tyrinėjimus pateikė visuomenei.

Pastaruosius dešimt metų dirbau prie labai sunkių ligonių, to­
dėl ne atsitiktinai ėmiau domėtis mirties fenomenu. Mes nemažai
žinome apie mirties procesą, bet mes taip pat turime nemaža ne­
išspręstų klausimų, susijusių su ligonių mirtimi, jų išgyvenimais.

Tyrinėjimas, kurį autorius skelbia savo knygoje, sudomins dau­
gelį ir patvirtins tai. apie ką žmonės galvojo dar prieš du tūkstan­
čius metų, būtent, kad yra gyvenimas po mirties. Nors autorius
netvirtina tyrinėjęs pačią mirtį, tačiau iš jo išvadų yra aišku,
kad mirštantis ligonis sąmoningai suvokia aplinką netgi po
klinikinės mirties. Tai labai sutampa su manuoju tyrimu, kuriam
panaudoti pacientų pasakojimai. Tie žmonės mirė ir buvo prikel­
ti, mums visiškai to nesitikint.

Visi pacientai, apie kuriuos čia kalbama, aiškiai patyrė atsis­
kyrimo nuo fizinio kūno jausmą. Dauguma jų nurodė, kas jiems
padėjo pereiti į kitą egzistencijos plotmę. Jie buvo pasveikinti
anksčiau mirusių mylimų žmonių arba sutikti religinės figūros,
atitinkančios jų religinius įsitikinimus. Mood knyga pasirodė kaip
tik tuo laiku, kada tai, ką esu sukaupusi savo patyrimu ir prakti­
ka, norėjau aprašyti.

Mood susilauks nemažai kritikos. Dvasininkai, jaudinasi dėl
kiekvieno mokslininko, kuris ima tyrinėti uždrfrustą sferą. Vienos
sektantų bažnyčios atstovai jau kritikavo į šią panašias studijas.
Tūlas kunigas apie leidinį atsiliepė kaip apie ,,pigaus jausmo
pardavinėjimą". Kiti mano, kad gyvenimo po mirties klausimas
turi pasilikti aklo tikėjimo dalyku ir negalima jo nagrinėti.
Kita žmonių grupė, iš kurios Mood gali laukti rimtų atsiliepimų
į jo knygą, yra mokslininkai ir gydytojai, tokias studijas laikan­
tys ,,ne moksliškomis." •

Aš manau, kad mūsų visuomenė išgyvena pereinamąjį laiko­
tarpį. Mes privalome turėti drąsos atidaryti naujas duris ir pri­
pažinti, kad šiandieninės mokslo priemonės daugeliui tyrinėtojų
yra nepakankamai efektyvios. Si knyga atidarys naujas duris
žmonėms, kurie turi atvirą protą ir suteiks jiems vilties ir drąsos
įvertinti naujų tyrinėjimų plotus. Jie sužinos, kad Mood yra tei­
singas ir garbingas tyrinėtojas. Si knyga patvirtins ir mano atra­
dimus, taip pat tų mokslininkų, kurie nepabūgo amžinosios pa­
slapties.

Iš visos širdies kiekvienam žmogui rekomenduoju perskaityti
šią knygelę. Sveikinu Mood, kad jis išdrįso spausdinti savo at­

radimus. Elizabet Kubler-Ross
Medicinos mokslų daktarė

Irmantas
Sticky Note
Marked set by Irmantas

Page 8

mybėje! Aš vieno tetroškau, kad jie mane paliktų ramybėje, liau­
tųsi mane badę. Bet jie manęs negirdėjo. Tuomet bandžiau sutu­
rėti jų rankas, bet jie ir to nejuto. Tai buvo keista — aš negalėjau
atitraukti jų rankų. Buvo taip, lyg aš, prisiliesdamas prie jų ran­
kų, bandžiau jas smūgiu nustumti, bet rankos pasilikdavo toje
pačioje vietoje. Aš nežinau, ar jų rankos pereidavo per manąsias,
ar atvirkščiai. Aš nejaučiau jokio prisilietimo."

Arba:
,,Žmonės iš visų pusių ėjo į autoavarijos vietą. Aš jų nema­

čiau, nes buvau labai siaurame praėjime. Kai jie ėjo, manęs ne­
matė. Jie ėjo žiūrėdami tiesiai priešais save. Kada jie priėjo prie
manęs, aš pasisukau, norėdamas duoti jiems kelią, bet jie papras­
čiausiai praėjo per mane."

Toliau neišvengiamai pabrėžiamas ,,kūno" besvoriškumas.
Kaip matyti iš anksčiau cituotų ištraukų, pirmiausia jie pajusda­
vo plaukią prie lubų arba į orą. Daugelis, kalbėdami apie nau­
jąjį savo kūną, pabrėžia plaukimo, svorio nejautimo, sklandymo
jausmą.

Kai taip apibūdiname dvasinį kūną. iš pirmo žvilgsnio atrodo,
kad jo savybės ribotos. Antra vertus, jį galime suvokti kaip ne­
turintį apribojimų. Visa tai galima traktuoti kaip žmogaus,
esančio dvasiniame kūne, privilegijuotą padėtį prieš tuos, kurie
jį supa. Jis gali juos matyti ir girdėti, o jie jo nei girdi, ne mato.
Daugelis seklių gali pavydėti tokios padėties. Taigi, nors pro du­
ris galima praeiti tik paspaudus rankeną, žmogus, esantis dva­
siniame kūne, greitai suvokia, kad gali jas pereiti kiaurai. Kelio­
nė tokioje būsenoje vyksta labai lengvai. Fiziniai daiktai nėra
jokia kliūtimi, o persikėlimas iš vienos vietos į kitą gali būti la­
bai greitas.

Toliau, nors dvasinio kūno nejunta esantys fiziniame kūne,
bet visų, kurie visa tai išgyveno, pasakojimu, jis yra kažkuo....
nors ir neįmanoma aprašyti. Visi teigia, kad tas kūnas turi for-
m.ą, kontūrus (kartais apvalius, o kartais beformio debesies, kar­
tais iš esmės primena fizinio kūno bruožus, kai kurias kūno da­
lis, analogiškas rankoms, kojoms, galvai ir t. t . ) . Netgi tais at­
vejais, kada dvasinis kūnas apibūdinamas kaip daugiau ar mažiau
apvalios formos, dažnai pastebima, kad jis turi galus, viršų ir apa­
čią ir net aukščiau minėtas ,,dalis".

Aš girdėjau nemažai pasakojimų apie dvasinį kūną, tačiau vi­
sada buvo galima suvokti vieną mintį. Įvairūs žmonės jo apibūdi­
nimui naudojo žodžius, tokius, kaip ,,rūkas", ,,debesis", ,,kažkas

tokio", ,.panašu į durnus". ..kažką permatomo". ..sutirštėjusi ener­
gija" ir kitus panašios reikšmės.

Ir. pagaliau, beveik visi pastebi, kad. būnant už kūno ribų.
laikas neegzistuoja. Daugelis sako. kad laikas nebuvo jų Išgyve­
nimo elementas, nors apie tai, ką Jie pasakoja žmonių kalba, nori
nenori turi vartoti laiko terminą. Mąstymas dvasiniame kūne ski­
riasi aiškumu ir greitumu.

..Buvo tokių dalykų, kurie dabar neįmanomi. Sąmonė visai
aiški. Tai buvo taip malonu. Aš galėjau IS karto suvokti visus
reiškinius, iš karto išspręsti visus klausimus, negrįžtant prie vie­
no ir to paties. Siek tiek vėliau visa tai, ką išgyvenau gyvenime,
pasiekė tokią būseną, kada kažkokiu tai būdu tapo prasminga."

Aplinkos pajautos ciiarakteris panašus ir nepanašus į tai. ką
Jaučia fizinis kūnas. Kai kuriuo aspektu dvasinė būsena yra dau­
giau apribota. Kaip mes įsitikinome, klnestezijos (vidinė kūno
pajauta) nebuvo. Du pacientai tvirtino nejautę temperatūros,
nors daugelis pasakojo apie tai, kad jie Jautė malonią šilumą. Nė
vienas iš apklaustųjų nekalbėjo apie skonio ar uoslės pajautimus.

Būtina pažymėti, kad garsą ir vaizdą dvasinis kūnas Jaučia
taip pat, kaip ir fizinis. Vienas vyras pasakojo, kad tada, kada
jis buvo ,,miręs", jo regėjimas buvo aštresnis. Stai jo žodžiai:
,,Aš net nesupratau, kaip galiu taip toli matyti." Moteris, pasa­
kodama apie savo pomirtinę būseną, pažymi: ,,Man pasirodė, kad
šis dvasinis regėjimas neturi ribų, nes aš galėjau matyti ką noriu
ir kur noriu."

,,Klausa", būdinga dvasinei būsenai, gali būti pavadinta tik
sąlyginai, nes dauguma apklaustųjų liudija apie tai, kad jie ,,gir­
dėjo" ne fizinį garsą arba balsą, veikiau jiems pasirodė, kad jie
supranta aplinkinių žmonių mintis ir. kaip mes toliau Įsitikinsi­
me, šis betarpiškas minčių perdavimo mechanizmas užima labai
svarbią vietą paskutinėse mirties stadijose.

Viena dama pasakoja:

,,Aš galėjau matyti visus mane supančius žmones ir suprastij
ką jie kalba. Aš negirdėjau jų taip, kaip girdžiu jus. Aš Juos gir­
dėjau taip, lyg girdėčiau jų mintis, bet tai aš suvokiau savo sąmo­
ne, o ne taip. kaip jie kalbėjo. Aš juos supratau sekunde prieš
jiems atveriant burną ką nors pasakyti."

Be to. būtina nurodyti, jog bekūniame pavidale asmenybė lyg
atskirta nuo panašių į save. Žmogus gali matyti kitus žmones ir
visiškai juos suprasti, tačiau jie jo negali nei matyti, nei girdėti.

12
13

Page 9

Ryšys su kitais žmonėmis visiškai nutrūksta. Nelieka net lytė­
jimo, nes dvasinis kūnas yra nematerialus. Todėl visai natūralu,
kad žmogus ilgainiui pajunta aštrų vienatvės ir izoliacijos jaus­
mą. Vienas žmogus pasakojo, kad jis galėjo matyti visus: gydy­
toją, seseles, užimtus savo darbu, tuo tarpu visai negalėjo su jais
kontaktuoti: ,,Aš buvau vienišas" — sakė žmogus.

Apie tai, kad tuo momentu juos apniko aštrus vienatvės jaus­
mas, kalbėjo ne vienas pacientas.

,,Visa, ką tuo metu mačiau ir išgyvenau, buvo taip nuostabu,
kad neįmanoma atpasakoti. Norėjau, kad tai, ką jaučiu, pajustų
ir kiti kartu su manimi. Aš jau tada suvokiau negalėsiąs atpasa­
koti to, ką esu išgyvenęs. Aš buvau vienišas, nieko šalia ma­
nęs nebuvo, kas galėtų kartu su manimi jausti tai, ką jaučiu ir
aš. Aš jaučiau, kad esu visiškai Izoliuotas nuo likusio pasaulio.
ITuomet mane apėmė gilus nusiminimas."

Arba:
,,Aš negalėjau ko nors liesti arba ką nors perkelti, negalėjau

su kuo nors iš aplinkinių kontaktuoti. Tai buvo vienatvės ir bai­
mės pajauta, visiškos izoliacijos suvokimas. Aš žinojau, kad esu
tik pats su savimi".

Ir dar:
,,Aš buvau apstulbintas. Aš negalėjau patikėti, kad tai įvyko.

Manęs visai nejaudino mintys apie mirtį:" O! Aš numiriau, ma­
no tėvai manęs neteko, koks didelis jų sielvartas. Aš niekada
daugiau jų nematysiu." Apie tai aš visai negalvojau. Visą laiką
aš jutau vienatvę, lyg būčiau kito pasaulio žmogus. Visi ryšiai
nutrūko. Aš žinau, tai buvo taip, lyg ten nebūtų meilės arba kitų
jausmų. Visa tai atsitiko kažkaip mechaniškai. Aš ne visai supra­
tau, kas įvyko."

Tačiau greitai vienatvės jausmas išsisklaido, nes mirštantysis
vis giliau ir giliau grimzta į tą būseną. Reikalas yra toks—-
prieš mirštantįjį pasirodo kiti asmenys, siekantys jam padėti šio­
je pereinamoje būsenoje. Jie suvokiami kaip kitų žmonių dvasios,
dažnai tų, kurie buvo giminaičiai' arba mirusiojo draugai, kuriuos
jis gerai pažinojo, gyvas būdamas. Dauguma atvejų žmonės, iš
kurių aš ėmiau interviu, pasakojo apie šias dvasines būtybes, nors
pasakojimai labai skirtingi. Šiuos liudijimus mes panagrinėsime
kitame skyriuje.

SUSITIKIMAS SU KITAIS

Keli žmonės man pasakojo, kad tuo metu, kada jie mirė,—-kar­
tais tai būdavo pačioje pradžioje,' kartais — po kitų įvykių, su-

sijusių su mirtimi, — arti jausdavo kitų dvasinių būtybių buvimą.
Sios būtybės, ko gero, buvo greta tam, kad padėtiĮ mirštančiajam
pereiti iš vienos būsenos į kitą. Du žmonės pasakojo, kad dvasinių
būtybių tikslas buvo kitoks —jos pranešė, kad mirties laikas dar
neatėjo ir būtina grįžti atgal į fizinį kūną.

,,Aš šį atvejį išgyvenau per gimdymą, kuris buvo labai sunkus
ir pareikalavo labai daug kraujo. Gydytojas neteko vilties grą­
žinti mane į gyvenimą ir tėvams pranešė apie mano mirtį. Aš
įdėmiai stebėjau visą šį procesą ir netgi tada, kada gydytojas
konstatavo mirtį, aš turėjau aiškią sąmonę. Tuo pat metu aš suvo­
kiau, kad žmonės, o jų buvo nemažai, sklando prie pat lubų. Tai
buvo žmonės, kuriuos aš pažinojau ir kurie jau buvo mirę. Aš
atpažinau senelę, mergaitę, kurią pažinojau mokykloje, taip pat
nemažai giminių ir pažįstamų. Buvo taip, lyg aš matyčiau jų
veidus ir jausčiau jų buvimą. Jie buvo visi labai man palankūs.
Aš suvokiau, kad jie čia susirinko mane apginti arba lydėti. Visą
tą laiką manęs nepaliko šviesos ir laimės Jausmas. Tai buvo
nuostabus ir puikus momentas."

Runa ir tokių atvejų, kada žmonės susitinka su asmenimis, ku­
rių jie, būdami gyvi, nepažinojo. Viena moteriškė pasakojo ma­
čiusi nepažįstamą žmogų, mirusį anksčiau. Jl nežinojo, kas tai
per žmogus, bet pateikė labai įdomų samprotavimą: ,,Aš mačiau
šį žmogų, tikriau sakant, jo sielą, neturinčią apibrėžto amžiaus.
Be to, ir aš pati neturėjau laiko pojūčio."

,,Aš girdėjau balsą, bet tai nebuvo žmogaus balsas, nes jį ju­
tau ne fiziniu pojūčiu. Sis balsas sakė man grįžti atgal, gal todėl
aš visai nebijojau grįžti atgal į savo fizinį kūną."

Pagaliau — dvasinis kūnas gali turėti ir neapibrėžtą formą.
,,Kada aš buvau miręs, patekau į tuštumą, aš kalbėjausi su

žmonėmis. Bet aš negaliu pasakyti, kad kalbėjau su žmonėmis,
turinčiais kūną. Bet manyje buvo jausmas, kad apie mane buvo
žmonės, aš jaučiau jų judėjimą, nors nieko nemačiau. Kartkar­
tėmis aš su jais kalbėjausi, bet negalėjau Jų matyti. Kada aš
bandžiau sužinoti, kas gi vyksta, aš visada gaudavau begarsį
kažkieno atsakymą, kad viskas gerai, kad aš mirštu, bet viskas
bus tvarkoj, ir aš dėl to, kas vyksta su manimi, nesijaudinau.
Jie nepaliko manęs vieno šioje tuštumoje."

ŠVIESOS BŪTYBE

Ypač nepaprastu ir tuo pačiu labiausiai įprastu visų pasako­
jimų elementu, palikusiu įsimintiniausią įspūdį pabuvojusiųjų
dvasiniame kūne žmonių sąmonėje, buvo susitikimai su labai

15

Page 16

- Dar kiti asmenys vertina įgytas žinias. Bandymo mirti metu
jiems buvo pranešta, kad žinių kaupimas tęsiasi ir po gyvenimo.
Viena moteris, pavyzdžiui, po ,,mirties" nebepraleisdavo progos
gilinti savo žinias. Kitas vyras pataria: ,,Nesvarbu, koks jūsų am­
žius— tęskite mokymąsi. Aš galvoju, kad mokymasis — tai į am­
žinybę nueinantis procesas."

Nė vienas iš mano apklaustųjų nesakė, kad po bandymo nu­
mirti jie tapo moraliai ,,švaresni" arba tobulesni. Nė vienas ne­
jautė pranašumo jausmo — ,,Aš šventesnis, negu tu." Iš esmės
buvo atvirkščiai. Daugumai išliko įspūdis, kad jie turi kažko tai
siekti, kažkur tai veržtis. Jų regėjimas iškėlė jiems naujus tiks­
lus, naujus moralinius principus ir būtinumą gyventi jais vado­
vaujantis, bet be staigaus išsigelbėjimo arba neklaidingumo pa­
jautos.

NAUJA P A Z I O R A l MIRTI

Kaip ir reikėjo tikėtis, tokie išgyvenimai giliai paveikia žmonių
pažiūrą į fizinę mirtį, o ypač tų, kurie netikėjo, kad po jos kas
nors yra. Visi šie žmonės viena ar kita forma tvirtino vieną ir tą
pačią mintį — jiems mirtis jau nebaLsi. .

Page 17

Raymiind MOOD

GYVENIMAS PO GYVENIMO

Redaktorius A. KIBIGKAS

Techninė redaktorė ir korektorė B. BAGOCIONIENE
Dailininkas A. INDRASIUS
Vertė A. MIŠKINIS

Formatas 84 X 108/32. 1,5 s, 1., 2,52 sąl. s. 1. Iškilioji spauda.
Tiražas 40 ООО egz. Užsakymo Nr. 267.

Išleido leidykla „Indra". Registracijos Nr. 167.

Spausdino Utenos spaustuve. 234910 Utena. Kaimo S9<.

Kaina sutartinė

Similer Documents